Jei aš būčiau tavo kaimynė ir matyčiau, kaip tu narsiai ir beviltiškai kovoji su savo negalia, ir kreipčiausi į tave tuokart, kai mes neišvengiamai susitinkame, aš neišdrįsčiau tau pasakyti to, ką dabar noriu pasakyti. Tu ir neleistum kalbėti – bijotum manęs. Tu pamanytum, kad aš esu iš tų, susimokiusiųjų prieš tave kartu su visu pasauliu, ir nekęstum manęs, kad aš nutuokiu apie tavo slepiamą baisą kančią.
Jeigu mes pažiūrėtume viena kitai į akis, aš nežinočiau kaip tau parodyti, kad jaučiu tau simpatiją. Aš negalėčiau pasakyti, kad nerandu tavyje nieko, ką turėčiau smerkti, pajuokti ar niekinti; tu neleistum man kalbėti apie tavo pražūtingą negalią. Mes abi apsimestume, kad ji neegzistuoja.
Todėl aš turiu tau parašyti. Aš rašau tau laišką, kurį tu rasi saugiai padėtą ir paslėpsi, kad jo nepamatytų tavo šeima, ir tik vėliau jį perskaitys. Mane su tavimi sieja vienas bendras dalykas: mes abi žinome kaip giliai tu nerimauji dėl savo žudančio girtavimo.
Margaret Lee Runbeck / Autorių teisės priklauso © The Hearst Corporation